SSRS gyvavimo laikais, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žemės ūkio gyvulininkystei – karvėms, kiaulėms, arkliams, ožkoms, avims... Bet jau paskutiniame SSRS gyvavimo dešimtmetyje buvo pradėta rūpintis ir šunų bei kačių sveikata. Augintinių šeimininkams iškildavo bene didžiausia problema ne todėl, kad gyvūnas susirgo, o tai, kad trūko specialistų šiems gyvūnėliams gydyti. Praktiškai tik vienoje vietoje buvo galima gauti kvalifikacinę pagalbą augintinių susirgimams gydyti – tai Lietuvos Veterinarijos Akademijoje, stambių gyvūnų klinikoje veikiančioje smulkių gyvūnų gydymo sektoriuje. Tuo metu pagrinde buvo gydomos chirurginės ir infekcinės ligos, įvairūs apsinuodijimai, akušeriniai ginekologiniai susirgimai.

1990 metais, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo kurtis pirmieji privatūs veterinariniai kabinetai ir gydyklos. Tačiau ir čia iškilo įvairių problemų, tuo metu tai buvo visiškai nauja verslo sritis, kuri neturėjo jokių tradicijų. Viską reikėjo pradėti nuo nulio. Taip pat reikia nepamiršti, kad tuo metu buvo tas laikmetis, kai nebuvo interneto, nebuvo ir mobilaus ryšio. Kiekvienas ryžtingas ir ambicingas veterinarijos mokslų specialistas kūrė gydyklas taip, kaip pats įsivaizdavo. Viena iš pirmųjų veterinarijos gydyklų Kaune buvo veterinarijos klinika „Pas Filą“, įkurta 1993 metais. Tais laikais pagrindinės susirgimų diagnostinės priemonės buvo fonendoskopas, termometras, mikroskopas ir otoskopas. Tačiau nepaisant šio kuklaus išvardinto „įrangos“ sąrašo, veterinarijos gydytojai dirbo labai atsakingai ir su atsidavimu. Kad sulaukti priėmimo pas gydytoją, žmonės su savo keturkojais stovėdavo ilgoje gyvoje eilėje po 3 – 4 valandas. Atėjęs į darbą veterinaras, pasiraitodavo darbinio chalato rankoves ir, pilna to žodžio prasme, „ardavo“ be jokių poilsio pertraukėlių po 8 – 10 valandų. Reikia paminėti, kad tuo metu nebuvo jokios konkurencijos ir visi veterinarai 1990 – 2000 metais buvo tiesiog apkrauti darbais. Pagrinde buvo gydomos infekcinės, chirurginės ligos, teikiama gimdymo pagalba ir, žinoma, jau prasidėjusi profilaktinė vakcinacija nuo infekcinių ligų.

Nepaisant to, kad veterinarai susidurdavo su dideliais iššūkiais diagnozuojant susirgimus, nes neturėjo nei kraujo tyrimams analizatorių, nei rentgeno aparatų, nei echoskopų, jau nekalbant apie tomografus ar magnetinio rezonanso įrangą, bendri darbo vertinimo rezultatai buvo, drąsiai galima taip sakyti, geri. Pasitelkus žinias, intuiciją ir minimalią laboratorinę įrangą, veterinarijos klinikoje „Pas Filą“, pavyko atpažinti iki to laiko Lietuvoje nediagnozuojamą šunų babeziozę. Tai kraujo parazitinė liga, kurią sukelia pirmuonis babezia canis ar babezia gypsoni. Dabar tai lengvai atpažįstamas ir diagnozuojamas susirgimas, tačiau 1997 – 1998 metais tai buvo, kukliai sakant, nemažas iššūkis.

Puikiai prisimenu tą pirmąjį diagnozuotą pacientą, vienerių metukų stafordšyro terjerą, kuris ėmė karščiuoti, staiga nustojo ėsti, šlapimas tapo tamsiai rudos spalvos. Tokiais atvejais, kai stebima išdėstyta simptomatika, pacientams būdavo nustatoma susirgimas - infekcinis hepatitas, paskiriamas simptominis gydymas ir skysčių terapiją. Bet, jeigu tai infekcinis hepatitas, tai viskas gerai, gyvūnai sveiksta, bet jeigu babeziozė, kurios simptomai tokie patys kaip ir prie hepatito, tai kuo daugiau sulašindavom skysčių, tuo greičiau gyvūnas gaišdavo... Dabar jau žinoma, kad babeziozė sukelia hemolizinį sindromą (kada masiškai žūsta eritrocitai). Mūsų stafordšyras didvyriškai laikėsi, nors sirgo jau kelias dienas. Gavus kraujo morfologinio tyrimo atsakymą, pamatėme, kad didelė anemija. Darėme kraujo perpylimą, bet ir po jo paciento būklė negerėjo. Kilo įtarimas, kad tai ir gali būti babeziozė.... Tai gi, pasikvietėme kolegas iš veterinarijos akademijos hematologijos analizatorę Jūratę Girnienę ir, šviesaus atminimo, veterinarinės parazitologijos mokslų profesorių Viktorą Šarkūną, kad, arba patvirtintų, arba paneigtų mūsų diagnozuotą susirgimą, kaip yra sakoma, sudėtų visus taškus ant „i“. Ir jie buvo sudėti, kai gavome tyrimų atsakymus iš gerbiamo Profesoriaus, jog taip, tai babeziozė. Bet užduotis nuo to nepalengvėjo. Babeziozės gydymui reikalingas specifinis vaistas, kuris veiktų kraujo pirmuonis. Lietuvoje to vaisto veterinarai neturėjo, nes jam nebuvo paklausos. Prasidėjo intensyvi medikamento paieška per visas Lietuvos didmenines įmones. Ir stebuklas įvyko. Pavyko gauti 50 ml flakoną „Tripan“ Šiauliuose, įmonėje „Ruvera“. Vaistas per parą laiko (nepamirškime, kad tais metais jokių kurjerių nebuvo) buvo pristatytas į kliniką „Pas Filą“ ir skubiai panaudotas pagal paskirtį. Po vaisto suleidimo, atlikus dar vieną kraujo perpylimą, pacientas greitai pasveiko ir nugyveno dar 12 metų.  Po to, vykusioje mokslinėje konferecijoje kolegoms papasakojus apie tai, kaip sekėsi diagnozuoti ir laboratoriškai patvirtintį šią ligą, mes sulaukdavome pacientų iš visos Lietuvos, kolegų prašymų pasidalinti šiuo stebuklingu vaistu. Atsargos žaibiškai seko. Tad visa laimė, kad didmeninės įmonės greitai sureagavo į iškilusį poreikį ir netrukus specifinį medikamentą nuo babeziozės jau turėjo kiekviena veterinarinė gydykla savo vaistų asortimente.

Taip žingsnis po žingsnio tobulėjo diagnostika, veterinarijoje atsirado pirmieji kraujo tyrimų analizatoriai apie 2000 metus. Tada atėjo eilė rentgeno aparatams ir echoskopams. Nuolatos rengiami seminarai, konferencijos, tarptautiniai kongresai. Pradėta ligas gvildenti molekuliniame ir genetiniame lygmenyje. Reikia pažymėti ir negalima pamiršti, kad veterinarijos gydytojai stipriai prisidėjo prie gyvūnų augintinių gerovės Lietuvoje. Vakcinų dėka išnaikintos tokios ligos kaip maras, parvovirusinis enteritas ir, žinoma, pasiutligė.

 Privatūs veterinarijos gydytojai įdėjo milžinišką darbą siekiant išnaikinti mirtinas gyvūnams ligas. Jie nuolatos kelia savo kvalifikaciją, diegia pažangiausius gydymo ir diagnostikos metodus praktikoje negaudami iš valstybės jokios finansinės paramos, bet net ir nieko nekainuojančios padėkos žodžiu. Pastaruoju metu dažnai girdint pasisakymus apie augintinių gerovę, veterinarijos gydytojai paliekami nuošalyje. Dabar Lietuvoje gyvūnų gerovės žinovu skelbiasi kas tik netingi, neturėdami nei kvalifikacijos (veterinarijos gydytojai studijavo 6 metus), nei kompetencijos, nei išsamaus supratimo apie gyvūno fiziologiją, elgseną, psichiką, mitybą. Jau nekalbant apie skausmo sąvoką ar laikymo sąlygas. Diskusijų šiomis temomis labai daug. Deja, veterinarų, kurie pastoviai kontaktuoja su augintiniais nuomonė niekam neįdomi... Nepaisant visko, kas išsakyta, mes visada pasiruošę padėti esant bėdai, nelaimingam atsitikimui, užkupus ligai. Mes mylim jūsų keturkojus draugus ir visada esame pasiruošę padėti, nors dažnai būname nustumti į šalį ir nepakankamai vertinami.